Kęstučio apygardos
Butigeidžio rinktinės
Šalnos tėvūnijos
Lukšto-Rūtenio būrys
1949 m. pradžioje pertvarkius partizanų struktūras, pakeitus jų pavadinimus, Lukšto (kitaip – Rūtenio) ir dar du būriai sudarė vadinamąją Šalnos tėvūniją. Šio junginio vadas Algirdas Liatukas-Vasaris laikėsi kaip tik su Lukšto būriu, kuriam tuo metu vadovavo Simas Budreckas-Algirdas. Patyrę nesėkmių, 1951-ųjų rudenį Lukšto būrio partizanai nutarė pakeisti dislokacijos vietą ir pasitraukti į saugesnes, miškingas Girėnų kaimo apylinkes. Įsikurta 67-ajame (dabar 43-iasis) Šilų miško kvartale, tankiame jaunuolyne buvusioje slėptuvėje. Gera konspiracija, patikimi ryšininkai lėmė, kad partizanai ilgai jautėsi saugūs. Emgėbistai būrio paieškoms užvedė specialią bylą iškalbingu pavadinimu „Fanatikai“, visą apylinkę apraizgė agentūriniu tinklu. Jų agentas Pušis vieną 1952-ųjų vasario dieną vaikščiodamas po Šilų mišką užuodė dūmus, o apsižvalgęs pastebėjo ir į jaunuolyną vedančius pėdsakus… Vasario 18 d. MGB daliniai, talkinami Rietavo ir Tverų stribų, slėptuvę apsupo. Joje buvo 13 žmonių. Partizanai mėgino kovodami prasiveržti, tačiau ir pamiškėje, ir ties kvartalų linijomis juos pasitikdavo kulkosvaidžių serijos. Kulkos pakirto Konstanciją Žilienę-Juodaakę, Juozą Matutį-Laimutį, Juozą Vitkų-Aidą, Alfonsą Pudžemį-Arimantą. Vadas Vasaris buvo sužeistas, ir nors bendražygiai norėjo jį išnešti, liepė šiems trauktis vieniems, o pats susisprogdino. Po kelių dienų nuo mirtinų žaizdų mirė šeštasis partizanas Pranas Kromelis-Šalis. K. Žilienė buvo nėščia, tad galima sakyti, kad iš viso tądien nutrūko septynios gyvybės. Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti Rietave, vėliau ten pat kalkių duobėje užkasti. Belieka stebėtis, kaip kiti partizanai, pralaužę kelis apsupties žiedus, prasiveržė, liko gyvi. Tragiška jų patirtis greit buvo aprašyta pogrindžio spaudoje. Manoma, kad jų palaikai buvo rasti Rietavo parke ir 1990 m. palaidoti Rietavo kapinėse.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę pirmą kartą Girėnų žeminė atstatyta 1996 m. Pagrindiniai iniciatoriai – Jeronimas Oželis, Eugenijus Ivanauskas, Aldona Gedvilienė ir Kazys Palekas.
Lukšto būrio slėptuvė iš kitų pastaruoju metu atstatytų partizanų žeminių išsiskiria autentiškumu. Pradėjus darbus buvo aptiktos jos senosios grindys, sienų likučiai (taigi buvo galima tiksliai nustatyti dydį), o kaip žeminė atrodė , papasakojo mūsų dienų sulaukusi partizanė Emilija Vaitkutė-Ramunė – viena iš tąkart prasiveržusiųjų. Anuomet čia būta neperžvelgiamo eglyno, todėl partizanai įrengė ne įprastą požeminį bunkerį, o erdvią, gana sausą ir jaukią pusiau žeminę. Jie patys savo statinį vadino „trobele“. Tokios slėptuvės labiau būdingos pradiniam rezistencinio judėjimo etapui, kai partizanai laikėsi dideliais būriais, veikė gana atvirai.
Žeminė restauruota 2013 m. Dar kartą, po kilusio gaisro atstatyta 2017 m.